Biologinė terapija žvynelinei gydyti – kokiems pacientams ji gali būti tinkama, teigiami ir neigiami jos aspektai

Žvynelinė, taip pat žinoma kaip psoriazė, yra autoimuninė uždegiminė liga. Žvyneline sergančio asmens imuninė sistema pernelyg pagreitina odos ląstelių gamybą (šios ląstelės vadinamos keratinocitais). Vidutiniškai žmogaus odos ląstelės atsinaujina maždaug kas 28 dienas, o psoriaze sergančio asmens – kas tris–šešias dienas.

Dėl pagreitėjusios keratinocitų gamybos oda sustorėja ir pasidengia į žvynus panašiu sluoksniu. Oda tampa raudona ir sustorėja (taip pat pasireiškia uždegimas).

Jei jus domina gydymas biologine terapija, kreipkitės į gydytoją dermatovenerologą.

Terapinis žvynelinės gydymo tikslas yra sureguliuoti imuninę sistemą – sulėtinti odos ląstelių dauginimąsi, nuslopinti uždegimą, t. y., per stiprų imuninį atsaką. Jei neselektyviai nuslopinsime imuninę sistemą, iš dalies susilpninsime visą organizmo barjerą, kuris apsaugo mus nuo supančio pasaulio patogeninių veiksnių, pavyzdžiui, infekcines ligas sukeliančių mikroorganizmų. Silpnesnę imuninę sistemą turintis asmuo yra labiau linkęs į infekcijas, kraujotakos sutrikimus, virškinimo sunkumus, kyla autoimuninių ligų ir vėžio rizika.

Žvynelinės biologinių vaistų veikliosios medžiagos yra selektyviai tik tam tikrus uždegimo mediatorius slopinantys monokloniniai antikūnai (atpažįstami iš savo pavadinime vartojamos priesagos „-mab“). Jie panašūs į organizme natūraliai egzistuojančias baltymų molekules, selektyviai prisijungia prie ląstelės paviršiaus struktūros (antigeno) ir sukelia poveikį (siųsdamos signalą) arba, priešingai, užima tam tikrą antigeno vietą, kad kitos molekulės negalėtų prisijungti, taip užblokuodamos signalą.

Biologiniai vaistai žvynelinei gydyti:

• Adalimumabas – TNF-α blokatorius, 
• Etanerceptas – TNF-α blokatorius, 
• Guselkumabas – IL-23 blokatorius, 
• Risankizumabas – IL-23 blokatorius, 
• Ustekinumabas – IL-12 ir IL-23 blokatorius, 
• Sekukinumabas – IL-17A blokatorius, 
• Iksekizumabas – IL-17A blokatorius, 

*Sąrašas gali nebūti naujausias, nes biologinių vaistų segmentas greitai plečiasi. IL – interleukinas, TNF – naviko nekrozės faktorius.

Molekulės TNF-α, IL-12, IL-17 ir IL-23 yra prouždegiminiai, t.y. uždegimą sukeliantys baltymai (citokinai), dalyvaujantys mūsų organizmo uždegiminiuose procesuose. Selektyviai juos blokuodami, galime sumažinti uždegimą, kuris yra pagrindinė žvynelinės sukeliamų simptomų priežastis.

Saugumas

Biologiniai vaistai yra daug saugesni būtent dėl savo selektyvaus poveikio. Nusitaikius į mechanizmą, kuris žvynelinės pacientams sukelia uždegimą, ir palikus kitas imuninės sistemos sudedamąsias dalis nepaliestas, gaunamas efektyvus ir saugus vaistas.

Toleravimas

Įprastinio sisteminio gydymo atveju gali prireikti nutraukti gydymą dėl vaisto netoleravimo, kontraindikacijų arba sunkių šalutinių poveikių. Tuo tarpu biologinė terapija retai nutraukiama dėl stipraus šalutinio poveikio.

Dažniausiai pasitaikantys biologinių vaistų nepageidaujami šalutiniai poveikiai yra šie:

• reakcija injekcijos vietoje (paraudimas, niežėjimas, nedidelis skausmas);
• dažnesni viršutinių kvėpavimo takų infekcijų atvejai, kurie laikui bėgant paprastai retėja.

Veiksmingumas

Biologinė terapija yra veiksmingiausias žvynelinės gydymo būdas. Labai dažnai pacientai, kenčiantys nuo sunkios formos žvynelinės, patiriantys viso kūno pažeidimus, pasiekia visišką arba beveik visišką odos simptomų išnykimą. Taip pat pastebimas reikšmingas galvos odos ir nagų būklės pagerėjimas, sumažėja sąnarių skausmas.

Apribojimai

Taikant biologinę terapiją paprastai nėra jokių paciento gyvenimo apribojimų. Kaip ir vartojant tradicinius žvynelinės gydymui skirtus vaistus, biologinės terapijos metu būtina stebėti kraujo rodiklius.

Dozavimas

Daugumos biologinių vaistų forma yra injekcinė. Priklausomai nuo vaisto, juos reikia leisti kas 2-12 savaičių, išskyrus etanerceptą, kuris leidžiamas kas savaitę. Daugelis biologinių vaistų tiekiami injekciniuose švirkštikliuose, kad galėtumėte patogiai juos susileisti savo namuose.

Tuo tarpu nebiologiniai vaistai žvynelinei gydyti turi būti vartojami kasdien (acitretinas) arba kas savaitę (metotreksatas).

Biologiniai vaistai tiekiami injekciniuose švirkštikliuose arba iš anksto užpildytuose švirkštuose. Injekcijų švirkštimas ne kiekvienam yra priimtinas, o per atostogas ar kelionės metu šis vartojimo būdas gali kelti sunkumų, nes šie preparatai paprastai turi būti laikomi šaldytuve.

Daugelis žmonių biologinę terapiją gali vertinti kaip galbūt dar ne iki galo ištirtą naujovę, todėl kyla baimė dėl neužtikrintumo, kaip toks gydymas paveiks organizmą po 20–30 metų. Nežinomybės baimė yra natūralus dalykas.

Tačiau tiesa ta, kad pirmasis biologinis monokloninių antikūnų tipo vaistas buvo registruotas 1986 m., t.y., beveik prieš 40 metų. Šiomis dienomis vaisto patekimas į rinką yra labai griežtai reguliuojamas ir kontroliuojamas. Kiekvieno naujo vaisto kokybė, saugumas ir efektyvumas turi būti užtikrinamas, prieš patenkant jam į rinką.